Demono išvarymas
1Baigę valgyti ir gerti, mergaitės tėvai norėjo eiti gulti. Paėmę vaikiną, jie nuvedė jį į miegamąjį. 2Tuomet Tobijas prisiminė Rapolo žodžius ir išėmęs žuvies kepenis bei širdį iš maišelio, kuriame juos laikė, uždėjo ant smilkalų žarijų. 3Žuvies tvaikas taip atstūmė demoną, kad jis pabėgo į tolimiausią Egipto užkampį. O Rapolas sekė iš paskos ir ten tučtuojau jį apkalė grandinėmis.
4Tuo tarpu tėvai išėjo ir uždarė iš lauko kambario duris. Išlipęs iš lovos, Tobijas tarė Sarai: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo Viešpatį, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų“. 5Ji atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo sakydamas:
„Pašlovintas esi, mūsų protėvių Dieve,
tebūna šlovinamas tavo vardas
amžinai per visas kartas!
Tešlovina tave dangus
ir visa kūrinija per amžius!
6Tu sukūrei Adomą,
ir sukūrei jam žmoną Ievą,
kad būtų jam pagalba ir parama.
Iš jų dviejų kilo žmonija.
Tu sakei: ‘Negera žmogui būti vienam,
padarysiu jam bendrininką kaip jį patį’.
7Tad dabar aš imu šią savo giminaitę
ne dėl gašlumo,
bet kilniu tikslu.
Suteik, kad mudu rastume gailestingumo
ir drauge sulauktume senatvės“.
8Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ 9Tada atsigulė nakčiai.
Bet Raguelis atsikėlė ir pasišaukęs tarnus išėjo ir iškasė kapą, 10sakydamas: „Gali atsitikti, kad jis mirs, ir mes būsime išjuokti ir užgauliojami“. 11Baigus kasti kapą, Raguelis parėjo namo ir pasišaukęs žmoną 12tarė: „Pasiųsk vieną iš tarnaičių, kad įeitų pažiūrėti, ar Tobijas gyvas, ar miręs. Jeigu jis miręs, palaidokime niekam nežinant“. 13Ji pasiuntė tarnaitę ši užsidegė žiburį ir atidariusi miegamojo duris įėjo. Rado juodu drauge giliai įmigusius. 14Tarnaitė išėjo ir pranešė, kad Tobijas gyvas ir nieko bloga nėra įvykę. 15Jie šlovino Dangaus Dievą, o Raguelis sakė:
„Pašlovintas esi tu, Dieve,
kiekvienu tyru šlovės žodžiu;
tešlovina tave visi tavo išrinktieji!
Tešlovina tave per amžius!
16Pašlovintas esi tu,
nes padarei mane laimingą:
ko bijojau, tai neįvyko.
Tu pasielgei su mumis
pagal savo begalinį gailestingumą.
17Pašlovintas esi tu,
nes buvai gailestingas
dviem vienturčiams vaikams.
Būk jiems gailestingas, Valdove,
ir apsaugok juos,
vesk jų gyvenimą į pilnatvę
laime ir gailestingumu“.
18Ir jis paliepė tarnams užkasti kapą prieš išauštant.
Vestuvių vaišės
19O savo žmonos paprašė iškepti daug duonos kepalų. Nuėjęs prie kaimenės jis parinko du jaučius bei keturis avinus ir įsakė, kad jie būtų papjauti. Taigi pradėta ruoštis. 20Tada jis liepė pašaukti Tobiją ir davė priesaiką jo akivaizdoje, tardamas: „Iš čia keturiolika dienų tu nesijudinsi, bet liksi čia, valgydamas ir gerdamas su manimi. Tu padarysi mano dukterį laimingą po visų jos vargų. 21Tada imk tuoj pat pusę visko, kas man priklauso, ir grįžk saugus ir sveikas pas tėvą. Kita pusė bus tavo, kai mano žmona ir aš numirsime. Drąsos, mano vaikeli! Aš tavo tėvas, o Edna tavo motina, ir mes priklausome tau ir tavo žmonai dabar ir amžinai. Drąsos, mano vaikeli!“
